Kalnų dviračių rojuje mes važinėsim nesibaigiančiais singletrack keliukais ištisus metus nuostabiu oru. Bet čia žemėje, o ypač Lietuvoje, tampa tamsu, šlapia, šalta, vėjuota, slidu ir visaip kitaip blogai.

Mano nuomone, turėtų padėti paprasta filosofija: nekariauk! Žiema – tai natūralus gamtos būdas priversti mus pailsėti nuo rutina tapusio važinėjimo ir treniruočių. Esu tikras, kad linksmai leidžiant laiką galima ir puikiai patobulėti.

Įsivaizduokime, kad pradedami varžybų sezoną turime pilną baką kuro – ne tik fizinės energijos, bet ir motyvacijos. Bėgant laikui mes šį rezervą eikvojame. Žiema – pats geriausias laikas šį rezervą pripildyti.

Pats Nedas Overendas, nors jau sulaukęs 50 metų amžiaus, vis dar yra geriausių JAV kalnų dviratininkų dešimtuke, siūlo tokį požiūrį į žiemą: sportuok tik tiek, kad palaikytum bendrą sportinę formą. Nebijok žiemos metu padirbėti su svoriais. Tai sustiprins tavo dviračiui skirtus raumenis ir tuos, kurie linkę nuobodžiauti ištisus metus. Mėgaukis kitais sportais – slidinėk, plaukiok, bėgiok, žaisk salės žaidimus, nors retkarčiais gali paminti dviratį, ištaikęs palankesnį orą, kad kojos visai neatprastų nuo mynimo (jei blogi orai užtruko – tam visai tinka ir vidaus treniruoklis / staklės).

Mėgstantiems fizinę formą palaikyti lauke priminsiu, kad žiemą būtina atidžiai pasirinkti drabužius, kad pasivažinėjimas neapkarstų: būtini apatiniai drabužiai, gerai transportuojantys prakaitą į išorinius drabužių sluoksnius; vėjo neperpučiamas, bet gerai „kvėpuojantis“ džemperis (WindStopper, WindTex, GoreTex ar pan. medžiagos); labai gerai būtų ir tokios pačios medžiagos kelnės; neopreniniai ar kitos medžiagos antbačiai.

Užsitęsus blogiems orams, treniruoklio mynimas namuose gali būti priimtinesnė alternatyva. Tačiau tie, kas bandė, sutiks su manimi, kad pirmi keli ratų pasukimai būna nepaprastai nemalonūs, nes dviratis iš vietos nejuda. Save apgauti galima klausantis mėgstamos muzikos, žiūrint įdomų filmą. Tačiau vis tiek patarčiau nepersistengti – 1 valanda ant treniruoklio yra pakankama. Juk mes norime tausoti savo motyvaciją ir išsaugoti energiją pavasariui.

Ramias žiemos treniruotes verta derinti su darbu su svoriais. Sustiprinti raumenys atsidėkos tau varžybų trasoje – būsi lankstesnis, daug lengviau bus išlaikyti balansą techniniuose ruožuose, „nepamesi rato“ trumpose, bet stačiose įkalnėse ir be abejo būsi nepralenkiamas bėgikas tose atkarpose, kur dviratį belieka užsimesti ant peties ir neštis. Sustiprinti raumenys taip pat labiau apsaugos tave nuo traumų.

Išlaikydamas nuosaikų požiūrį, pavasarį tikrai būsi išalkęs tikrų treniruočių dviračiu ir tai yra gerai. Pagal galimybes kovo – vasario mėnesį gali pradėti ilgesnes, bet ramias treniruotes kad sustiprintum savo bazę. Nutirpęs sniegas ir pradžiūvę keliai turėtų būti kaip tik tas laikas, kai ant dviračio tu praleisi visą savo laisvalaikį. Balandžio – gegužės mėnesiais jau turėsi įgijęs šiokią tokią formą, kurią sustiprinsi dalyvaudamas prasidėjusiose varžybose. Profesionalūs dviratininkai išsikelia ateinančio sezono tikslus ir numato svarbiausias varžybas bent prieš pusmetį. Tačiau daugumai Lietuvos kalnų dviratininkų mėgėjų įgyti geriausią formą liepos – rugpjūčio mėnesiais, kai vyksta pagrindiniai maratonai, yra pats tas. Prisimink, kuo anksčiau pradėsi sezoną ir aktyvias treniruotes, tuo anksčiau tau tas sezonas ir truks. Tikrai ne vienas mano kolegų sportininkų yra pasiskundęs, kad Tartu dviračių maratonui rugsėjo mėnesį kuro jau kartais nebepakanka.

Ruduo yra puikus metų laikas, kurį galima praleisti ant dviračio. Visos varžybos jau pasibaigę, todėl tiesiog mėgaukis neįpareigojančiu dviračio mynimu, grožėkis gamta. Kartu su tamsėjančiais vakarais pradėk ir kitus sportus. Jeigu jautiesi labai psichologiškai pavargęs, padaryk visišką pertrauką nuo sporto. Kelios savaitės ar mėnuo, praleisti be sporto, tikrai išugdys velnišką alkį šokti ant dviračio pavasarį.

Treniruodamasis šitaip, esu tikras, kad entuziazmą išsaugosiu ilgus metus. Tau irgi linkiu to paties!