Liepos pabaigoje 2 lietuviai – Elijus Čivilis ir Giedrius Adamonis dalyvavo daugiadienėse kalnų dviračių varžybose Čekijoje ir Lenkijoje „Mountaibike Challenge 2009“. Nei daug, nei mažai – 8 dienos, 450km, 12900m bendro pakilimo.

Kadangi dalyvaujame jau antrus metus iš eilės, išmokome labai daug pamokų ir šį kartą sugebėjome pasiekti išties aukštą rezultatą – buvome 7-ti tarp vyrų komandų ir 9-ti bendroje komandinėje įskaitoje. Taigi, varžybos skirtos ne antžmogiams, jas gali įveikti paprasti mėgėjai kaip mes.

Primygtinai siūlome kitais metais į tokį renginį susiruošti visiems, kurie save laiko kalnų dviratininkais. Varžybos nėra lengvos, tačiau geresnės galimybės suvokti, kas yra kalnų dviračiai, nesurastum. Pasidaliname įspūdžiais.

Pirma diena - prologas, viso 8,5 km. Nuo pat ryto Nachod miestelį skalbė stipri liūtis. Ji nenustojo nei prieš startą, nei po finišo. Temperatūra apie 16 laipsnių, žinant, kad po finišo laukia nusileidimas į miestelį, tenka važiuoti šiek tiek apsirengus.

Etapo tikslas – surikiuoti dalyvius į starto koridorių kitiems etapams, todėl čia startas atskiras, kas minutę.

Pirma dalis – 2,5 km sukilimas į 200m aukštį pakankamai kietu geros kokybės keliuku. Teko matyti daug komandų, kurios startuoja itin entuziastingai. Mes pradedame važiuoti ramiai, po truputį įsibėgėjam. Mano pulsas greitai peržengia anaerobinį slenkstį (169) ir visą laiką laikosi apie 178-184 dūžių. Įkalnėje pavyksta palaikyti 12-15 km/h greitį, po kurios seka nusileidimas į apačią iš pradžių pievom, o vėliau itin slidžiu purvo keliuku. Daugelis bėga žemyn, kai kurie (aš irgi) leidžiasi žemyn išsiegę vieną koją naudodami ją kaip inkarą.

 

Antra dalis – 3 km sukilimas į 250m aukštį pažliugusiomis kalnų pievomis. Dažnai naudojama beveik lėčiausia dviračio pavara, padangos beveik buksuoja, dalį tenka įveikti pėsčiomis, greitis svyruoja 5-10 km/h. Finišas kalno viršuje.

 

Užtrukome 0:42 val, finišavo 11-ti iš 35 komandų. Pažiūrėsime, ar ši tendencija išliks per kitus etapus.

 

Komandinės varžybos ypatingos tuo, kad labai sunku suderinti, kad abu komandos nariai būtų panašaus pajėgumo. Elijus yra daug stipresnis už mane, todėl prologą galėjo įveikti mažesniu intensyvumu ir kiekviename ateinančiame etape galės ramiau važiuoti, turės daugiau atsistatymo galimybių. Tačiau vis tiek visiems rekomenduočiau važiuoti komandoje – tai tikrai dau įdomiau, nei po vieną.

 

 

 

Visą naktį lijo, prieš startą asfaltas spėjo pradžiūti, o miškai, žinoma, plaukia. Temperatūra apie 18 laipsnių, todėl rengiamės trumpas aprangas su rankovėm. Etapo pradžia tradicinė, t.y. kaip ir kiekviename etape – organizatorių automobilis palydi peletoną nedideliu greičiu per miestelį, pasitraukia ir prasideda status pakilimas, trunkantis 20-30 min. Iššūkis apsirengti taip, kad nebūtų per karšta pakilimuose (kaip beapsirengsi, vis tiek bus) ir nesušaltum nusileidimuose.

Na, purvas šiandien neišgąsdino. Žiemos pasivažinėjimai po sniegą, rudens varžybos davė savo – purvynuose jaučiamės itin gerai. Keli pakilimai neįveikiami dėl labai slidžių akmenų. Visų dviračiai jau atrodo vienodai – juodi nuo purvo, kuriuo padengos visos detalės. Dažnokai tenka kirsti upelius – tai tik džiugina, nes nuplauna važiuoklę.
Labai džiaugiamės, kad atsinaujinome visą komplektą svarbiausių važiuoklės detalių prieš pat varžybas, t.y. švaistiklius, grandinę, kasetę ir bėgių šarvus – viskas veikia nepriekaištingai. Kaladėlės Kool Stop panašu, kad visiškai nedyla, nors maudomos nuolatinėse purvo voniose. Daug dalyvių armuota izoliacija užsiklijavę stabdžių suportus, kad iš viršaus nepatektų purvas.

Paminėsiu apie padangas. Aš važiuoju pakankamai negrubiom Bontrager Jones XR (tubeless su Stans skysčiu, 2.2 gale, 2.25 priekyje), Elijus naudoja 2.25 Schwalbe Nobby Nick su kameromis. Nepaisant labai slidžių paviršių, abu sutinkam, kad sukibimo visiškai pakanka – tiesiog reikia protingai važiuoti.

Šiandien teko sukilti 2225m arba tas pats kaip 37 kartus į 3-jų kryžių kalną Vilniuje. Nėra kažkas neįveikiamo, tiesiog ilgos valandos mynimo vos judant. Na, bet yra laiko grožėtis gamta :)

Elijui teko susitaikyti, kad šiose varžybose aš lenktyniauju, o jis tik važiuoja su manim. Bet atrodo jis dėl to nepergyvena ir mėgaujasi. O mūsų skirtumus mes vis tiek išnaudojam. Kol kas man sekasi greičiau leistis, todėl jis paprastai praleidžia mane į priekį nusileidimuose. O lygiuose ruožuose (nors jų yra itin mažai), jis gali sudėti visas jėgas, o aš slepiuosi už jo rato. Maitinimo punktuose aš dažniausiai pagriebiu didelį gabalą arbūzo ir važiuoju toliau, o Elijus pasirūpina užpildyti gertuves ir atveža pasivijęs.

 

 

 

Itin nemalonus siurprizas man šį rytą – visiškai sulūžusios Trek dviračio galinės pakabos apatinės įvorės. Mechanikai užtruko vos 7 min nuimti švaistiklius, perveržti varžtus iš naujo. Na, sprendimas tik iš bėdos, bandau startuoti – į startą dar nevėluojam.

Labai įdomus etapas. Prisimenu 2 labai „saldžius“ pakilimus, o visa kita – arba geros kokybės miško keliukai arba labai piktos pelkės viršūnėse. Aš vėlgi išnaudoju pilnos pakabos privalumus bei žiemą sukauptą patirtį ir sparčiau „iriuosi“ pelkėmis, lenkdamas visus aplinkui, o Elijui iššūkis suspėti su manimi.

Matome pelkėje „palaidotą“ organizatorių palydos motociklą. Iš pelkės vos išlindęs vairas ir sėdynė. Ne kartą ir mums teko kovoti su peklomis – ratas smigdavo iki ašies ir giliau. Bristi irgi iki kelių. Oras šiek tiek geresnis – lietaus beveik nebuvo, vis dar apie 18 laipsnių šilumos.

Prieš mus važiuojantis dalyvis iš Latvijos neatsargiai bandė įveikti gilų griovį, priekinis ratas smigo ir trakštelėjo anglies pluošto Corratec rėmas. Nesmagu, kad čia baigėsi jo varžybos.

Šiandien abiems mynėsi labai gerai, nuotaika labai gera. Susitaikėm su tuo, kad važiuoti liko dar labai daug. Džiaugiamės naudodami priekinį ir galinį purvasaugius. Iš tikrųjų duoda labai daug komforto – sausas užpakalis ir švarios akys, ko nepasakysi apie visus kitus dalyvius.

Kalbant apie techniką, iki finišo likus apie 20km atsiveržė viršutinių pakabos įvorių varžtas, tai gavau „vairuojamą galą“. Iš mechanikų teko pasiskolinti „lock-tide“ pastos ir vėl viską suveržti.

 

 

 

Landek Zdroj – Druskininkų tipo miestelis, kurortas. 2405m sukilimo – pavadinome šį etapą „teisybės etapu“. Iš tikrųjų pasimatė, kas ką gali. Kaip matosi iš profilio, vienas iš pakilimų – apie 700m aukščio (arba 2 televizijos bokštai :) 8km ilgio, į kurį kilimas užtruko apie 50min. Na to pakilimo metu tikrai užteko laiko pagalvoti apie gyvenimą, apie priežastis, kodėl aš važiuoju tose varžybose, apie lietuvių kalbos ateitį...

Likus 15km iki finišo man sparčiai seko baterijos. Gausiai vartojau energetinę žele, tačiau jau nebegelbėjo. Akivaizdžiai nusileidimuose esame daug greitesni už konkurentus, kurie mus lenkia į kalnus.

Šiandien pagaliau pasitaisė oras – temperatūra dar apie 18 laipsnių, bet saulėta. Iš kišenės „išgaravo“ akiniai. Net nelabai suprantu, kam aš juos iš viso dėdavausi, vis tiek pirmame pakilime tekdavo nusiimti dėl užbėgusio prakaito nebematai nieko.

Rytoj laukia apie 50km kiek lengvesnis etapas.

 

 

 

 

Bardo yra nuostabi vieta, nes čia jau 2 metus iš eilės mums sekasi :). Etapas buvo pakankamai lengvas, nemažai ir asfalto ruožų. Gal kiek ilgokai visi užtruko trasoje dėl to, kad buvo labai stačių akmenuotų pakilimų – kartu su visais praleidome apie 30 min stumdamiesi dviračius, o ne mindami.

Po truputį aiškėja teisybė. Išryškėja tie, kurie persistengė pirmuosiuose etapuose, tarp jų ir pora latvių komandų.

Karštis – šiandien vidutinė temperatūra trasoje 28 laipsniai. Buvo pakilimų, kuriuose blizgindavo gerokai virš 30 laipsnių.

Abiejų savijauta puiki, važiuojam su rezervu. Elijus nutarė iš karto po starto pagąsdinti lyderius ir nuvažiavo su pirmuoju pirmame 500m aukščio pakilime. Nuo šiol visi su mumis sveikinasi :)

Teko stebėti, kaip Elijus persivertė per vairą labai akmenuotame ir techniškame ruože – priekinis ratas įstrigo tarp dviejų akmenų. Gerai, kad be jokių pasekmių. Teko pastebėti ir daugiau griuvimų – daug dalyvių treniruojasi beveik tik plente, todėl nusileidimuose išryškėja spragos.

Šios dienos etape vėl neramino pradedanti daugiau klibėti Treko pakaba. Išardom kartu su meistrais – vaizdas nekoks: tiek iš plastmasinių, tiek iš aliumininių detalių likę dulkės. Skubi reanimacija. Plastmasines detales išdrožiu iš Vitargo indelio dangtelio, viskas sudedam ir nusispjaunam per petį.

 

 

 

Kaip jau prisiminiau praėjusius metus, taip ir šiemet man šis etapas – pats sunkiausias. Pakilimo gal visai nedaug, tačiau trasa nuolat banduoja kalnų masyvo viršunėmis, daug labai didelių akmenų, šaknų, todėl neišeina greitai važiuoti nuokalnėse. Mažiausia žvaigždė priekyje, didžiausia gale – nuolatinis draugas. Nors pėsčiom vėl tenka pakeliauti ne vieną minutę. Na, bet sunku visiems. Kalnuose aidi keiksmai latvių, kurie SEB serijos maratonuose Latvijoje yra favoritai. Jiems ypač nepatinka, kad tenka daug eiti pėsčiomis.

Elijus įgyvendino savo svajonę ir nuvažiavo su lyderiais po starto. Išsilaikė su lyderiu apie 20min, pasiekė širdies ritmo reikšmę 204 :)

Mano pakaba veikia puikiai. Iš plastmasės išdrožtos įvorės prigijo. Tik nemaloniai nustebino likus 4km iki finišo labai greitame nusileidime dingęs galinis stabdis. Pasirodė, kad atsisuko žarnelės varžtas ir ištekėjo skystis. Daug laiko nepraradom, nes nusileidimas – tik paprastas žvyruotas kalnų serpantinas.

Vėlai vakare praūžė tikra kalnų audra – gaunam informaciją, kad sutrumpinta rytdienos trasa, nes suplanuotoji buvo stipriai užversta medžiais.

 

 

 

Man šiandien rimtai sėdo baterijos, nors trasa ir pakankamai trumpa buvo. Kaip matosi iš profilio, pirmas pakilimas tiesiog žudantis. Nei daug nei mažai – lygiai pusę valandos pačiu žemiausiu bėgiu... Nors antra trasos dalis buvo „lietuviškai banguojanti“, to išnaudoti labai nepavyko, nes pirmas pakilimas stipriai iškankino. Peržiūrėję kitų dalyvių laikus supratome, kad ne mums vieniems buvo sunku. Gera naujiena tokia, kad jeigu rytoj finišuojame tvarkingai, esame 7-toje vietoje tarp vyrų komandų!

Šiandien pirmas mano „prigulimas“ trasoje. Važiuodamas mažiausia žvaigžde į kalną nepajėgiau perkelti priekinio rato per įstrižą medinį vandens lataką ir prilipau prie žemės. Lengvas apibrozdinimas ir tiek. Nuotaika labai gera, rytoj paskutinis etapas. Tai, kad baterijos sėda likus vienai dienai – ženklas, kad pakankamai gerai buvo paskirstytos jėgos.

 

 

 

Tas saldus malonus finišas. Tikėjausi, kad šiandien važiuoti bus itin sunku, bet gavosi labai lengvas ir greitas etapas. Turėjom mažą ir ambicingą tikslą aplenkti dar vieną masters vyrų komandą iš Belgijos, kurie bendroje įskaitoje prieš mus pirmavo tik 25 sekundėm. Taip gavosi, kad juos aplenkėm net 9 minutėm! Mūsų bičiulis mus vijosi visą kelią pasakyti, kad belgai labai sulėtino tempą ir mums nebereikia taip nuo jų bėgti, bet taip mūsų ir nepavijo :)

Etapas įdomus – daug techniškų nusileidimų (organizatoriai sugebėjo nustebinti paskutinę dieną), nemažai ir asfalto ruožų, kuriuose sparčiai pleškinom kitų komandų persvarą, puikiai sukosi kojos.

Galutinis rezultatas – mus itin džiuginantis – 7-ta vieta tarp vyrų komandų, 9-ta vieta bendrojoje komandinėje įskaitoje.

 

 

Mes kaip komanda su savimi trasoje visada turėjom: 2 vnt. atsarginių kamerų, kamerų lopų, menteles, 2 vnt. multi-įrankius, grandinės sujungimo įrankį, 2 vnt. grandinės sujungimus, pompą. Iš maisto medžiagų: energetinio žele 3-ims valandoms ir energetinio gėrimo (užtenka ir vienos gertuvės, nes kasdien trasoje būna po 3 maitinimo punktus, kuriuose galima pasipildyti vandens arba Powerade gėrimo).

 

Užmetus žvilgnį į aplinkinius ištikusias bėdas, akivaizdu, kad dažniausiai kentėdavo kameros. Manau, arba dėl per mažo slėgio arba dėl prasto dviračio valdymo – stabdant grubiose atkarpose daug lengviau pramušti kamerą, geriau stabdžių ten neliesti, o stabdyti kur lygu. Matėsi pačių padangų suplėšytų - reikia labai atsargiai važiuoti pro aštrius akmenis. Žinau perjungėjų/auselių nulaužtų. Kai kam pavyko ir rėmą sulaužyti, kaip jau rašiau dienos įspūdžiuose. Pas meistrus mačiau ne vieną ardomą amortizatorių, tiesa žemesnės klasės.

Ką iš viso vertą pasiimti į tokias daugiadienes varžybas? Šiais metais pavyko susikrauti labai lengvą krepšį ir visko pakako, ko reikėjo. Reziumuočiau:

- 3 vnt. trumpos aprangos su kojinėm / ir be abejo kitos aprangos dalys.
- Rankovės ir kojų šildytuvai.
- Plonas wind-stopperis.
- Šlepetės ir batai.
- Šortai / ilgos kelnės / 2 vnt. marškinėlių (pageidautina Lietuvos reprezentaciniai marškinėliai) / megztinis / apatinis trikotažas.
- Vonios reikalai.
- Chemikalai / masažinis kremas.
- Miegmaišis / pripučiamas čiužinys / čiužinio pompa.

- Atsarginių detalių dėžutė (nebūtina, nes dviračių servisas beveik visko turi, pasiimti nebent specifinius dalykus kaip savo rėmo auselę).

Skalbėmės drabužius kasdien. Jeigu per vieną dieną nespėdavo išdžiūti, tai per kitą tikrai išdžiūdavo ir 3 komplektų pakanka. Na, batai visada šlapi būdavo. Bet nemalonu tik apsiauti – o išvažiavus į trasą pirma pelkė ir vėl viskas kiaurai šlapia.

 

Šiek tik apie atsistatymą po kiekvieno etapo. Finišavęs iš karto organizatorių palapinėje pasimėgaujam bananais, arbūzais, sumuštiniais ir skysčiais. Plaunam dviračius ir susiplakam Vitargo Gainers Gold baltyminius kokteilius su pienu ir į dušą. Po dušo – atstatomojo kremo kojoms ir lengvą masažą. Kiek vėliau – BCAA, na ir daug maisto, aišku. Beje, prieš startą irgi po BCAA ir Inosine poerciją.

Kalbant apie pasiruošimą tokioms varžyboms, būtų labai sveika pasivažinėti kalnuose prieš tokį renginį, nes buvo ne vienas pakilimas, trukęs 30-80min. Lietuvoje to nerasi. O sėdėsena važiuojant į kalną ir pasipriešinimas toks, kokio Lietuvoje nėra. Tokioms varžyboms, mano manymu, reikia labiausiai treniruoti ištvermę – jėga tikrai ne pagrindinis dalykas. Jos tiesiog nėra kur panaudoti, nes lygių ruožų beveik nėra - arba į kalną, arba nuo kalno. Todėl 4h trukmės treniruotės baziniu tempu turėtų sudaryti apie 85% viso treniruočių laiko. Mums taip nepavykdavom. Pradėjom važinėti nuo kovo pradžios, pradėję nuo 1h, didinom iki apie 3 valandų, paskutinį mėnesį savaitgaliais stenėmės po 4 val. Bet šiaip nuo balandžio mėnesį stengėmės išlaikyti 5-6 treniruočių per savaitę rėžimą.

 

* Pirmomis dienomis, ypač prologe – neskubėti. Mes esame įpratę plėšti nuo pat starto, kad turėtume kuo geresnę poziciją grupėje. Kalnuose nėra grupių.
* Protingai leistis nusileidimuose. Stabdžius vartoti tik ten, kur yra pakankamai gera danga. Privažiavus akmenuotus, sudėtingus ruožus stabdžius atleisti. Padangos nemėgsta perkrovų, fizikos dėsniai galioja.
* Važiuoti savo tempu. Taip, lyg aplinkui nebūtų nė vieno dalyvio, tik komandos draugas. Labai padeda širdies ritmo matuoklis, kuris padeda sekti ar neperkopiama į „raudoną zoną“, taip pat ar netinginiauji be reikalo.
* Rekomenduojam važiuoti komanda iš 2-jų žmonių, o ne vienam. Tai daug įdomiau ir lengviau psichologiškai. Deja, niekada nebus identiškai lygių sportininkų, poroje – todėl svarbu draugauti :)
* Stengis pasiimti viską iš varžybų, tiek MTB patirtį, tiek pažinti kitas kultūras. Todėl reikia bendrauti, pažindintis, garsinti Lietuvos vardą, sužinoti apie kitas šalis ir dviračių sportą jose.
* Daug daug valgyti kada tik įmanoma :)

 

Giedrius Adamonis