Tikiuosi, šį straipsnį palydės visa serija straipsnių tiems, kurie nori ką nors gero padaryti sau bei tapti geresniu dviratininku ateinantį sezoną.

Šį kartą apie mitybą. Apie ištvermės sportininko mitybą. Ir tai nebus patarimai, ką valgyti, o labiau paaiškinimas, kaip viskas veikia. O kaip toliau maitintis, galėsite nuspręsti patys.

Liepos pabaigoje 2 lietuviai – Elijus Čivilis ir Giedrius Adamonis dalyvavo daugiadienėse kalnų dviračių varžybose Čekijoje ir Lenkijoje „Mountaibike Challenge 2009“. Nei daug, nei mažai – 8 dienos, 450km, 12900m bendro pakilimo.

Kadangi dalyvaujame jau antrus metus iš eilės, išmokome labai daug pamokų ir šį kartą sugebėjome pasiekti išties aukštą rezultatą – buvome 7-ti tarp vyrų komandų ir 9-ti bendroje komandinėje įskaitoje. Taigi, varžybos skirtos ne antžmogiams, jas gali įveikti paprasti mėgėjai kaip mes.

Primygtinai siūlome kitais metais į tokį renginį susiruošti visiems, kurie save laiko kalnų dviratininkais. Varžybos nėra lengvos, tačiau geresnės galimybės suvokti, kas yra kalnų dviračiai, nesurastum. Pasidaliname įspūdžiais.

Po praėjusio karšto Ignalinos maratono gera proga pakalbėti apie šilumos (karščio) poveikį sportuojančiam asmeniui. Taigi koks jis – geras ar blogas? Kaip ruoštis, ko tikėtis, kaip karštis veikia pajėgumą, ištvermę?

Pirmiausia reikia išsiaiškinti kas vyksta žmogaus organizme esant aukštai aplinkos temperatūrai, kokį vaidmenį vaidina drėgmė?

Maratonų taurė – puiki proga pirmą kartą išbandyti savo jėgas važiuojant dviračiu. Tačiau dažnas išgirdęs, kad mėgėjų grupėje reikės įveikti apie 35 kilometrus, susimąsto – ar pajėgs, ar nebus paskutinis iš dalyvių ar iš viso įveiks tokią distanciją.

 

Vitalis Vareikis, dviračių sporto entuziastas, o patirtimi - tikras profesionalas sutiko pasidalinti savo mintimis.

Trys viename: visus metus tinkama transporto priemonė, būdas kovoti su nutukimu ir puiki pramoga. Galų gale iš rūsio galima išsitraukti dviratį. Ne veltui pusė pasaulio kaip transporto priemones naudoja dviračius, o automobilius palieka tik sergantiems ir silpniesiems, rašo žurnalas „Zdorovje“.

Deja, Rytų Europoje daugelis miestų kol kas yra prastai pritaikyti dviračiams kaip pilnavertėms transporto priemonėms. Bet reikia pasidžiaugti, kad dviračių sportui, turizmui ir pasivažinėjimui savo malonumui vietų pakanka. Taigi, visi kojas ant pedalų.

Kalnų dviračių rojuje mes važinėsim nesibaigiančiais singletrack keliukais ištisus metus nuostabiu oru. Bet čia žemėje, o ypač Lietuvoje, tampa tamsu, šlapia, šalta, vėjuota, slidu ir visaip kitaip blogai.

Mano nuomone, turėtų padėti paprasta filosofija: nekariauk! Žiema – tai natūralus gamtos būdas priversti mus pailsėti nuo rutina tapusio važinėjimo ir treniruočių. Esu tikras, kad linksmai leidžiant laiką galima ir puikiai patobulėti.

Keista, kad tiek daug MTB mėgėjų neteisingai dėvi šalmus. Gal esu estetas, tačiau manau, kad mes visi, važinėjantys, turėtume stengtis atrodyti tiesiog puikiai ir reklamuoti šią sporto ar aktyvaus turizmo šaką visuomenėje. Na, keli patarimai, kaip elgtis su šalmu, nesvarbu, ar tu esi MTBO rinktinės narys, ar saugiai mini į parduotuvę kefyro ir batono.